8, 9, 10 ir 11 kūdikio mėnuo

Sveiki, Alina, galiu pasidalinti savo asmenine patirtimi, nes tokiame amžiaus tarpsnyje turėjome labai panašią situaciją 🙂 Mūsų Liepa nuo kūdikystės yra viską burnyte aktyviai tyrinėjantis vaikas. Kiek pamenu, tai daug labiau palengvėjo apie 1,5 metų laiką, kai jau pavykdavo retkarčiais dėl kai kurių dalykų susitarti, o iki tol tas aktyvus tyrinėjimas burnyte pamažu slopo. Pasidalinsiu kaip elgėmės patys ir kas padėdavo:
– Jeigu veiksmas būdavo daugiau pirma pažintis, tai tiesiog sustabdydavom veiksmą arba leisdavom paragauti ir suprasti, kad nėra skanu.
– Kai bandydavo į burną dėtis pakartotinai tai, kas yra nesaugu, jau stabdydavom veiksmą ir pasiūlydavom saugią alternatyvą. Pavyzdžiui, “Ne, akmens į burną nededam. Į burną dedam maistą, ar norėtum kukurūzo/obuolio ar pan.?”.
– Jeigu susikalbėti vis dar yra sunkoka ir vaiko noras eksperimentuoti ar išvysti mūsų reakciją yra stipresnis, tada tokiame amžiuje ieškojome alternatyvų, kaip tos situacijos išvis išvengti ir visiems sutaupyti nervų 🙂 Pavyzdžiui, žaisti kitoje aikštelėje, kur nėra akmenų ar kitų ypač vaiką traukiančių pavojingų objektų, iki kol susitarti taps lengviau.
– Paieškoti saugių alternatyvų, kurios padėtų patenkinti norą dėtis objektą į burną. Pavyzdžiui, pasiūlyti daugiau BLW būdu maisto įvairiomis tekstūromis, kuris leistų paeksperimentuoti, ragauti ir saugiai tenkinti šį poreikį. Parūpinti saugių kramtymui žaislų. Paruošti sensorinių veiklų su valgomais ir saugiais biriais produktais – pavyzdžiui, makaronai.
– Jeigu pastebite, kad noras tyrinėti burnyte yra ypač stiprus, galite pasitarti ir su ergoterapeutu, nes jie specializuojasi padidinto/pamažinto jautrumo pojūčiuose ir gali padėti nustatyti ar ši pojūčių sistema nėra pamažinto jautrumo ir dėl to kūdikis siekia didesnės jos stimuliacijos – tokiais atvejais specialistai gali patarti kokiomis veiklomis tai spręsti.
– Vyresniame amžiuje (nuo maždaug 1,5-2 metų, kai atsirado kalba) tokiose situacijose jau įvesdavom ir natūralias pasekmes. Pavyzdžiui: “Akmenų į burną nededam. Gali akmenis liesti rankytėmis.”, ir tada jeigu kartoja veiksmą informuoju apie pasekmę: Jeigu akmenis dėsi į burnytę, turėsime išeiti iš aikštelės.”. Jeigu nuspręsdavo dėti toliau, pasišalindavom iš aikštelės, kaip ir buvo sutarta. Paprastai po kelių tokių kartų nubrėžus aiškią ribą, veiksmo nebekartodavo, nes noras žaisti su vaikais aikštelėje jau buvo stipresnis 🙂

Linkiu kantrybės ir nepamiršti, kad tai tikrai praeis – tai tik etapas! O kol to lauksite, kantriai pažindinkite mažylį su tuo, kas šiame pasaulyje saugu ir ne, kas valgoma ir ne, kartokite tais pačiais žodžiais brėždami su saugumu susijusias ribas ir kai matote, kad jums daugiau energijos kainuoja tokių situacijų sprendimas ir nuolatinis kartojimas – rinkitės kitą aplinką žaidimams, kuri būtų šiam tarpsniui ir jūsų šeimai tinkamesnė.