42 kūdikio savaitė

42 savaitės (9.5 mėnesio) su Liepa 🌿 Nuostabu stebėti kaip jos drąsa vis auga – tyrinėti, kopijuoti ir sekti kitus vaikus, pažinti žmones ir pasaulį už namų durų. Bet drauge Liepa jau įnirtingai veržiasi iš glėbio, nebe visada leidžiasi būti supama ant rankų ar glaudžiama prie krūtinės, rečiau atsisuka ieškoti mūsų žvilgsnio ir strimgalviais lekia link tikslo. O tom akimirkom man taip mamiškai spaudžia širdį, nes matau, kaip greitai plečiasi jos pasaulis ir jis nebeapsiriboja tik mama ar tėčiu. Taip kiekvieną dieną viduje plėšausi tarp džiaugsmo jai kažką naujo išmokus ir liūdesio suvokiant, kad vis dažniau turiu ją paleisti iš savo rankų 👩‍👧💛⁣
⠀⁣
Šiomis savaitėmis Liepa pradėjo duoti kamuoliuką mums į rankas arba mesti jį mums ar Atilai 🐶 Atsirado naujas garsas “ate” ir kartais jau pataiko jį pasakyti atsisveikinant. Šalia dramatiško “ne-ne-ne-ne-ne!” dabar sukioja ir galvą į šonus. Išmoko kamuoliuką įdėti į jam skirtą skylutę ir vis dažniau nukopijuoti tai, ką pamato su daiktais darant mane. Pakanka vieną kartą kažką perprasti ir ji nebeužmiršta, o jeigu to negalima ir dar sureaguoju – tai laikykis, mama! 😁⁣
⠀⁣
Prasidėjus vienam ilgiausių raidos šuolių (vyksta 42-46 kūdikio savaitėmis), turėjome kelias kosmonautiškas dienas, kai reikėjo stipriai suimti save į rankas po bemiegių naktų ir kaip niekad irzlių dienų. Bet vieną tokią sunkesnę bangą, atrodo, jau išgyvenom 🤞⁣
⠀⁣
Taip pat supratau, kad ji nebe šiaip spyruokliuoja kojomis ar siūbiuoja atsisėdusi, o taip reaguoja išgirdusi muziką – šoka 💃 Vis dažniau pasileidžia pabalansuoti stovėdama ir tada pliumpteli ant užpakaliuko. Važiuojant didesnius atstumus automobiliu, labiausiai padeda turėti krepšį saugių suaugusiųjų daiktų arba dar nematytų žaislų, nes tik taip ištempiam kurį laiką. Ir dar gi labai knieti tėvams specialiai įkąsti 🙈